Violetos Develienės nuotr.
Smagią gruodžio 8-os popietę Aukštaitijos sostinėje, Utenoje, blykstelėjo puikus renginukas moksleiviams. Pavadintas skambiu „Lietuvos tūkstantmečio vaikai iš pa Utenas“ vardu, tarsi įpareigojo būti rimtiems. Pasidžiaugti vieni kitais, pasigalinėti kuris greitesnis, kurio išmonė ir energija didesnė moksleivius į Utenos kultūros centro salę sukvietė Utenos švietimo centras ir Utenos Adolfo Šapokos mokytojas ekspertas Steponas Eitminavičius.
„Gerbiamieji uteniškiai, kadangi artėja Lietuvos tūkstantmečio pabaiga, todėl norisi dar sykį susirinkti. Paprastai, žmogiškai. Yra proga – mūsų tūkstantmečio mokiniai“ – taip kreipėsi mokytojas, siųsdamas raštus kolegoms.
Idėja paprasta: mokyklos deleguoja po 3 ar 4 mokinius, kurie kuo nors yra įdomūs, ne tokie kaip dauguma. Jiems mokytojas Stepas pateikia užduočių: ir rimtų, ir sąmojingų. O suaugusiems, atstovaujantiems įvairioms institucijoms, įvairioms profesijoms, įvairiems socialiniams sluoksniams, rūpės pažiūrėti, kokie gi yra 8–11 klasių mokiniai. Iš anksto moksleiviai nebuvo parengti ir laukė staigmenų. Suvaidinti, dainuoti, padiskutuoti, atsakyti į kelis klausimus rimtai ar su humoru – tokios užduotys buvo ruošiamos improvizuotai jungtinei klasei „Iš pa Utenas“. Teko „klasiokams“ savo vardą kuo įspūdingiau ištarti, po menamą mišką žvėreliais pakeliauti, liaudies dainą prisiminti ir LR Prezidento duonos paragauti, sprendžiant emigracijos problemas… Varžėsi jaunimėlis dėl Lietuvos upių pavadinimų, tautos istorijos žinių, uteniškių tarmės puoselėjimo bei poezijos pinklių. Kam puikiai sekėsi – tų dovanų krepšeliai vis pilnėjo po kiekvienos užduoties. Kultūros centre per kelias minutes suburti net keli nauji jungtiniai chorai… Tai „Choras Nr. 1“, „Miškelis“, chorelis „Ciciukai“ ir choras „Džordža ir draugai“. Taigi, chorų karai Utenoje jau įvyko… Kūrybiški mokiniai buvo raginami išgalvoti menamam straipsniui apie šį renginį pavadinimą. Idėjos pasipylė kaip iš gausybės rago: „Stepas neduoda Utenai ramybes!“, „Utena – turi talentų“, „Artėjant pasaulio pabaigai – Utenoje linksmybės“, „Mes – patys šauniausi!“ – tai tik keli šmaikštūs pavadinimai pasiūlyti salėje esantiems žurnalistams.
Vertinimo komisijos nebuvo, nes nerinktas vienintelis moksleivis nugalėtojas.
Už kiekvieną užduotį buvo galima apdovanoti iš karto ir teikti įvairius iš anksto atsineštus prizus – kalendoriukus, rankdarbius, tušinukus, knygas ar laikraščių prenumeratas – ką tik fantazija leidžia. Tokiu originaliu būdu žiūrovai, rėmėjai ir sirgaliai buvo kviečiami išreikšti savo pilietiškumą, tautiškumą. Tikrasis Stepo noras – kad atėję mokiniai dalyviai ir mokiniai žiūrovai pajustų, kad jais yra domimasi, jog šaunu, kad jie yra „iš pa Utenas“.
Žiūrovai buvo skatinami aktyviai dalyvauti, komentuoti, teikti prizus, girti mokinius ir įsidėmėti Utenos talentus. Tai lyg savotiškas „turgus“: idėjų, talentų, galimybių…
„Ačiū, kad man, kaip režisieriui ir vedėjui, padedate. Taip padėsime Utenai – tegul tai nebūna patoso žodžiai“ – žiūrovų ir dalyvių plojimams skambant kartojo Stepas Eitminavičius.
„Plojimai mokytojams, rėmėjams, svečiams, padėkos kultūros centrui ir nusipelniusių miesto piliečių vardai kiekvienam šioje salėje!!!“ – tai žodžiai, kuriais lygiai kaip nuskambėjus skambučiui, baigė pamoką Mokytojas, perduodamas pareigą apdovanoti „Lietuvos tūkstantmečio vaikai iš pa Utenas“ moksleivius Utenos švietimo centro darbuotojams.
Violetos Develienės nuotr.
