Siaurasis geležinkelis Anykščiuose. Arnoldo Viburio nuotr.

Šis rugsėjis siauruko gerbėjams – ypatingas. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis švenčia 110-ąjį jubiliejų ir mėnesio pabaigoje kviečia į tris išskirtinius reisus: rugsėjo 19 dieną – į tautinio paveldo traukinį, 20 – į išskirtinį reisą istoriniu gariniu garvežiu ir 26 dieną – į tradicinį skrybėlių traukinį.

Siaurojo geležinkelio Aukšatitijoje istorija prasidėjo IIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Pirmasis geležinkelio ruožas, Švenčionėlių-Pastovų, buvo atidarytas 1895 m. Po trejų metų šis ruožas pratęstas iki pat Panevėžio. Dar po metų, 1899 m. rugsėjo 22 d., pro Anykščius pravažiavo pirmasis traukinys, traukiamas garinio garvežio.

Vėliau buvo nutiesti ir kiti ruožai: 1916 m. – Gubernija-Pasvalys (1921 m. šis ruožas pratęstas iki Šiaulių) ir Joniškis-Žeimelis, 1937–1938 m. – Panevėžys-Joniškėlis.

Tarpukariu siaurasis geležinkelis išgyveno geriausius savo metus. Traukiniai buvo naudojami tiek keleiviams, tiek kroviniams vežti. Tačiau atsiradus rimtam konkurentui – automobilių transportui – siaurojo geležinkelio svarba ėmė mažėti.

Kaip susisiekimo priemonė siaurasis geležinkelis Aukštaitijoje nustojo veikti 2001 m. ir dabar yra didžiausias kultūros paveldo objektas Lietuvoje. Šiltuoju metų laiku traukiniai važiuoja reguliariaisiais reisais: kiekvieną savaitgalį iš Anykščių stoties išrieda į Troškūnus arba į Rubikius. Taip pat rengiamos šventinės ir užsakomosios kelionės.

Utenos tautodailininkai išvykoje į Vilnių. Violetos Develienės nuotr.

Penktąjį kartą Lietuvoje vyksta parodos ir konkursai „Aukso vainikas“. Šiemet Utenos regiono „Aukso vainiko“ renginys vyko Visagino mieste.

Konkurso Ekspertų komisijos darbe dalyvavusi Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Zita Mackevičienė pasidžiaugė, kad uteniškiai ne tik gausiausiai dalyvavo konkurse, bet ir tapo jo nugalėtojais. Vaizduojamosios dailės srityje pirmoji vieta paskirta Petrui Lopetai, antroji – Palmirai Sirvydytei. Dvi „Aukso vainiko“ nominacijos skirtos ir taikomosios dailės atstovėms: Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė tapo pirmosios vietos laimėtoja, Stefanija Gasiūnaitė – antrosios. Geriausiu kryždirbiu pripažintas Pranas Kaziūnas.

Daugiau apie parodą ir konkursą „Aukso vainikas“:

• „Visagine sužibo aukso vainikas“ (Utenos apskrities viršininko administracijos straipsnis).

Forumo dalyviai pertraukėlės metu. Alinos Plistkovos nuotr.

Rugpjūčio 10–16 dienomis vyko penktasis respublikinis jaunimo kino ir fotografijos forumas „Gamtos dienos“.

Praėjusią savaitę Indubakių kaime (Utenos r.), Vilko muziejaus prieglobstyje, išsirikiavo romantiškas palapinių miestelis. Jaunieji menininkai – moksleiviai, besidomintys kino filmų kūrimu ir fotografija, – stovykloje gilinosi į gamtos saugos problemas. Praktinius užsiėmimus jauniesiems kūrėjams vedė režisierė Inesa Kurklietytė ir operatorius Algimantas Mikutėnas.

Forumo dalyvių užsiėmimų metu sukurti trumpo metražo filmai buvo demonstruojami vėlų šeštadienio vakarą lauke suruoštoje improvizuotoje kino salėje. Renginio metu išrinkti laureatai ir Grand Prix diplomo laimėtojai. Jie džiaugėsi dovanotomis Canis lupus statulėlėmis.

Forumo dalyviais kasmet konkurso keliu gali tapti kūrybingi 14–20 m. pagrindinių, vidurinių, specialiųjų ir profesinių mokyklų, gimnazijų bei kitų viduriniojo ir profesinio lavinimo įstaigų moksleiviai.

Renginį inicijavo režisierius Ramūnas Abukevičius, forumo vadovas ir koordinatorius.

Forumo iniciatorius – režisierius Ramūnas Abukevičius. Alinos Plistkovos nuotr.

Alinos Plistkovos nuotraukos

Papildymas. Forumo metu sukurtas trumpo metražo filmas „Mano senelis žudė vilkus“:

Dvi dienas renginių organizatoriai norinčius kvietė registruotis į sporto renginius: stalo teniso, krepšinio, žvejų, giros rovimo varžybas bei dviračių lenktynes.

Klebonas P. Klezys vaišino ledais. Violetos Develienės nuotr.

Antros dienos vakare vyko miestelio šventės atidarymas. Buvo pasodintas ąžuoliukas, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Gausybė sveikinimų pradžiugino Vaikutėnų bendruomenės šviesuolius, o apdovanojimai – sporto rungčių nugalėtojus. Spitrėnų parapijos klebonas Povilas Klezys šeimyniškai vaišino vaikus ir moteris ledais, o kariai kvietė ragauti kariškos košės. Vaikutėnų bendruomenės narių kulinarinių sugebėjimų ir patiekalų pristatymai sužavėjo savo nuoširdumu ir miestelėnams priminė beveik primirštą šiltą kaimynišką bendravimą. Šventinis koncertas neprailgo, nors truko iki pat sutemų: Vaikutėnų bendruomenę ir svečius džiugino vietos saviveiklininkai, Jotaučių vaikinų šokio grupė, Pačkėnų kultūros centro humoro grupė „Razinkos“. Šventę užbaigė tūkstantmečio laužo uždegimas , svajonių žibintų paleidimas ir smagi diskoteka pagal grupės „Intervalas“ ritmus.

Grudzinskų sodyboje. Ingridos Kepalaitės nuotr.

Vasarą daugelis miestelių švęsdami savos bažnyčios atlaidus rengia šventes, kraštiečių susitikimus, tarsi rungtyniaudami tarpusavyje ruošia įdomias ir informatyvias programas.

Atvažiuokit svečiuos
Atsivežkit ušėtkų juoką
Dujei ušėtkus šakymą
Nu a dainų tai ir tuziną ušėtkų neužteks…

Taip Vyžuonų kultūros centras kvietė į savo miestelio šventę „Sveiki sugrįžę“, vykusią liepos 25 dieną. Renginiai šiemet, kaip niekad, apėmė didelę dalį miestelio.

Šventė prasidėjo tradiciškai – šv. Mišiomis už kraštiečius vienoje iš seniausių dar veikiančių bažnyčių Lietuvoje – Šv. Jurgio bažnyčioje. Po šv. Mišių visi skubėjo į dekoratyvinių skulptūrų atidengimą Lietuvos tūkstantmečiui pažymėti. Skulptūromis vyžuoniškių ir miestelio svečių džiaugsmui savo sodybą „apsodino“ Europoje labiau negu Lietuvoje žinomas skulptorius ir dailininkas Algirdas Indrašius. Kaip sakė skulptūrų autorius, jis šiuo metu užsiima tuo, kas jam teikia malonumą. Po iškilmingų kalbų, dainų, sveikinimų ir bažnyčios klebono Eugenijaus Staleronkos pašventinimo susirinkę svečiai turėjo galimybę apžiūrėti šeimininko sodybą, kurioje tarp tradicinių sodo medžių „auga“ ir skulptūriniai medžiai, koplytstulpiai, kitokie medžio dirbiniai, kuriuose susilieja pagonybė ir krikščionybė.

A. Indrašiaus sodyboje. Ingridos Kepalaitės nuotr.

Laikas nejučia prabėgo ir vėl teko skubėti. Šįkart – į Grudzinskų sodybą. Ten laukė vaišingi šeimininkai ir dar daugiau svečių: vyko atminimų lentos J. ir L. Grudzinskams atidengimas ant jų namo sienos. Ant stalelio pastatytos dvi nuotraukos ir deganti žvakė priminė, kad bus pagerbti žmonės, kurių nebėra tarp mūsų, bet kaip dukra ir sesuo Onutė sakė, jie sėdi ant debesies ir yra kartu su mumis. Gal mažai kas kituose rajonuose žino mokytoją Joną Grudzinską (1905–1974), tačiau žurnalistą, rašytoją ir gamtininką Leonardą Grudzinską (1939–2006) – daugelis. Atminimo lentą atidengė jos autorius docentas Romualdas Šimkūnas, o klebonas E. Staleronka ją pašventino. Kalbėjo ne tik Vyžuonų seniūnas Audrius Remeikis, Utenos rajono meras Alvydas Katinas, bet ir Grudzinskų artimi giminės, draugai. Po iškilmingų kalbų sodybos šeimininkai pakvietė svečius pasivaišinti ir pasišnekėti.

Šventė tęsėsi kultūros centre. Buvo malonu stebėti: scenoje kasmet vis jaunesni vyžuoniškiai gieda miestelio himną, o salėje susirinkę kraštiečiai vis drąsiau jiems pritaria. Leonardas Grudzinskas jo septyniasdešimtojo jubiliejaus proga buvo paskelbtas Vyžuonų garbės piliečiu. Ta pačia proga pristatytos dvi knygos skirtos žinomam kraštiečiui: „Laiškai iš vaivorykščių kranto“ (sudarytoja – Regina Lumpickienė, knyga išeista savivaldybės lėšomis) ir „Laiškai iš žemuogių kalnelio“ (idėjos autorė – Leonardo sesuo Onutė, knyga išleista iš asmeninių lėšų). Kalbėjo prie šių knygų išleidimo prisidėję žmonės, Lietuvoje žinomi Leonardo kolegos ir draugai. Net vyžuoniškiai stebėjosi – kiek tokiame mažame miestelyje yra išaugę iškilių asmenybių. Tarsi to patvirtinimas – kito kraštiečio, Algirdo Vyžinto, pasveikinimas su artėjančiu garbingu aštuoniasdešimtuoju jubiliejumi.

Šventės metu buvo pasveikintas kraštietis A. Vyžintas. Ingridos Kepalaitės nuotr.

Vakare seniūnijos kiemelyje vyžuoniškiai pristatė meninę programą „Tūkstantmečio traukinukas“, koncertavo grupės „Aleksandras ir Rasa Kaušiūtė“ bei UGRG.

Parodų salėje veikusi fotografo Vytauto Šemelio darbų paroda „Žirgai“ lankytojus nukėlė į artėjančias žirgų lenktynes Utenoje.

Rytojaus dieną, sekmadienį, visi gausiai sugužėjo į Šv. Marijos Magdelietės atlaidus Šv. Jurgio bažnyčioje.

Miestelio šventėje buvo įdomu ir smagu ne tik vyžuoniškiams, bet ir svečiams iš Utenos.

Mano eilės, skirtos Vyžuonų miesteliui:

Atvažiuok

Atvažiuok svečiuos
Pasimk ušėtkų juokā
Dūjai ušėtkus šākymā
Ā dainų ir tūzinā ušėtkų maža bus
Atsvežk dā ir vaikus anūkus ir draugus

Tik nīgdi neažmiršk
Kad čia ir tavā gryčia
Ir tavā namai

2006-07-23

Dungun

Baltoj erdvioj šaltoj
Vyžānų bažnyčiāj
Šūla runkās ir kojās

Pamatau kaip nā kryžiaus
Pakyla Jėzus
Dungun pas Dievų

Ā manā karšta dūšia
Jį lydi išplāstom akym
Ir išsižiojusiu búrnu

2007-11-20 23.02

Arnoldo Viburio nuotr.

Praėjusį savaitgalį, liepos 17–19 dienomis, aštuntąjį kartą Rytų Aukštaitijoje vyko vienas įspūdingiausių liaudies muzikos ir šokių renginių krašte – festivalis „Ežerų sietuva 2009“. Šiais metais į jį atvyko kolektyvai iš Bulgarijos („Folkloro kibirkštėlės“), Latvijos („Liksme“), Turkijos („Efeler ilkogretim okulu halk dansari taoplulugu“), pirmąkart – iš Rusijos Karelijos autonominės respublikos („Kruuga“) ir Ukrainos („Dywohraj“). Festivalyje, žinoma, dalyvavo ir mūsų krašto meno kolektyvai.

„Ežerų sietuva 2009“ vyko visuose Utenos apskrities miestuose, išskyrus Anykščius ir Visaginą, ir Švenčionyse. Apskrities viršininko administracija apgailestauja, kad dėl sunkmečio šiais metais koncertai nebuvo surengti dviejuose miestuose ir kad festivalio trukmė sutrumpėjo iki trijų dienų. Tačiau mano požiūriu, nedidelė čia bėda – trumpesni koncertai žiūrovams nespėja įgristi, o ir dalyviams besibaigianti viešnagė neapkarsta, todėl savaitgalis yra optimali trukmė tokiam renginiui. Kur kas svarbiau yra įspūdis ir nuotaika. Regis, festivalyje abu juos pavyko sukurti gana neblogus.

Festivalis prasidėjo penktadienio pavakare marga dalyvių, jų vadovų, organizatorių ir svečių eisena, tradiciškai nusidriekusia Aušros gatve. Stabtelėję eisenos dalyviai dainavo ir šoko, tad nedidelė „Ežerų sietuvos“ atidarymo koncerto programos dalis buvo pristatyta dar pakeliui į pievutę prie Dauniškio parko pušyno, kur ir vyko koncertas.

Vietą organizatoriai išrinko puikią – turbūt ne vienas uteniškis su manim sutiktų, jog Dauniškio ežeras yra mūsų miesto širdis. Nutįsę šešėliai ir vakaro šiluma sukūrė jaukios aplinkos įspūdį, todėl kai kurie koncertu džiaugėsi patogiai įsitaisę ant žolės.

Po festivalio paramos fondo direktoriaus Gedimino Griciaus, apskrities viršininko Egidijaus Puodžiuko, mero Alvydo Katino ir Seimo narės Mildos Petrauskienės sveikinimų koncertą pradėjo bulgarų šokių kolektyvas. Įsiminė ne tik šokiai, bet ir juos lydėję skardūs šūksniai. Nustebino teatralizuotas turkų šokis: įvirtę vaikinai su pieštais vyriškio ir moteriškės veidais ant pilvų. Latviai į sceną įvilko „karvutę“, o karelai žiūrovus užkrėtė nežabota energija. Svečių pasirodymus koncerte užbaigė ukrainiečiai. Įsiminė jų akrobatiniai triukai. Festivalio svečių dainas ir šokius papildė Utenos meno kolektyvai „Vieversa“ ir „Utauta“, Kazimierus Streikus su dukra ir Laimutis Kirilauskas.

Prasidėjusi Utenoje, „Ežerų sietuva“ šeštadienį tęsėsi Ignalinoje ir Zarasuose, sekmadienį – Švenčionyse ir Molėtuose. Muzikos, lazerių ir fejerverkų reginys Molėtuose užbaigė festivalį. Lauksime kito, kuris pagal tradiciją turėtų įvykti po dvejų metų.

Daugiau apie festivalį „Ežerų sietuva 2009“:

• „Festivalis dovanojo spalvingą įvairiatautę liaudiškos muzikos ir šokio puokštę“ (Utenos apskrities viršininko administracijos straipsnis);
• „„Ežerų sietuva“ – ežerų Aukštaitijoje“ (laikraščio „Utenos diena“ straipsnis );
• „Festivalio „Ežerų sietuva“ atidarymas Utenoje“ (tinklaraščio „Ligi Dangaus“ straipsnis);
• Review in English.

Vytauto Šemelio nuotr.

Liepos 17–18 dienomis jau penktąjį kartą Daugailiuose vyko miestelio šventė. Į svečius su savo krepšinio komanda atvyko Vilkaviškio rajono Keturvalakių seniūnija. Vygaudo Ušacko taurės krepšinio varžybas tarp Daugailių ir Keturvalakių seniūnijų rinktinių įspūdingu rezultatu 78:48 laimėjo šeimininkai.  Krepšininkus pasveikino ir apdovanojimus įteikė krepšinio legenda Šarūnas Marčiulionis.

Tūkstantmetį daugailiškiams primins akmuo prie automobilių stovėjimo aikštelės miestelio centrinėje gatvėje. Ten pat buvo surengta floristinių kilimų ekspozicija.

Italų tapytojo, XVII a. pab. Romos dailininko Karlo Maračio (Carlo Maratti, 1625–1713) kompozicija „Marijos įvesdinimas į šventyklą“.

Liepos 23 dieną Anykščiuose atidaromas Sakralinio meno centras. Pasak šio centro vedėjos Ritos Babelienės, jame bus eksponuojamos buvusio ilgamečio Anykščių dekano, monsinjoro Alberto Talačkos visą gyvenimą kauptos meno vertybių kolekcijos: dailės kūriniai, skulptūros, gausi biblioteka.

Vertingiausia tapybos kūrinių kolekcijos dalis yra XVII–XIX a. Europos ir Lietuvos menininkų – Karlo Maračio, Johano Baptisto Lampio, Simono Čechavičiaus, Jono Rustemo ir kitų – darbai. Meno kūrinių kolekciją papildo medžio skulptūros, išdrožtos profesionalių menininkų ir liaudies meistrų, bei asmeninė A. Talačkos biblioteka: knygos, rankraščiai, laiškai, užrašai.

Sakralinio meno centras įkurtas Anykščių senamiestyje, Vilniaus g. 11. Liepos 23 d. 18 val. čia vyks atidarymas ir meno vertybių pristatymas, o liepos 24 d. 16 val. 30 min. – prisiminimų popietė „… Kai atsiveria amžinybės akys…“.

Parengta pagal Utenos apskrities viršininko administracijos inf.

V. Valiušio keramikos muziejaus kiemą papuošė penkios skulptūros. Vytauto Šemelio nuotr.

Birželio 30-ąją Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose vyko dvi savaites trukusio tarptautinio simpoziumo „Keramikos ratas“ uždarymas.

Per pusę mėnesio penki profesionalūs menininkai iš Lietuvos ir Latvijos sukūrė po skulptūrą – jos puošia keramikos muziejaus kiemą.

Menininkas iš Vyžuonų Henrikas Orakauskas sukūrė metalo kompoziciją „Katinas, laukiantis nušvitimo“, vilnietis Kęstutis Musteikis pastatė skulptūrą „Versmė“, kitas vilnietis, Gediminas Piekuras, – skulptūrą „Indas“, vienintelė dalyvė moteris daugpilietė Jelena Volkova – skulptūrą „Puodo siela“, jos sūnus Dimitrijus Jakimčiukas – skulptūrą „Susitikimas“.

Simpoziumas „Keramikos ratas“ yra projekto „Kūrybinio turizmo plėtra kuriant keramikos meno centrus Daugpilyje ir Utenoje“ renginys.

Daugiau apie simpoziumą „Keramikos ratas“:

• uždarymo nuotraukos;
• skuptūrų montavimo nuotraukos;
• atidarymo nuotraukos;
• „Keramikos muziejų Leliūnuose praturtins profesionalių skulptorių kūriniai“ (straipsnis laikraštyje „Utenis“ per „Keramikos ratą“);
• Papildymas. „Leliūnuose sukosi „Keramikos ratas““ (straipsnis laikraštyje „Utenos apskrities žinios“ per „Keramikos ratą“).